Biografija

Vaidotas Daunys (1958 m. sausio 2 d. Rokiškis – 1995 m. liepos 29 d. Vilnius, palaidotas Rumšiškėse) – Lietuvos rašytojas eseistas, poetas. Tėvas Stasys Daunys – etnografas, poetas, mama –  lituanistė. Vaidotas mokėsi Kaune, o nuo septintos klasės – Rumšiškėse, dabartinėje Rumšiškių vyskupo Antano Baranausko vidurinėje mokykloje. Vėliau studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Tragiškai žuvo 1995 m. liepos 29 d. Vingio parke vykusių aerostatų varžybų metu, skirtų V Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms. Vaidotas Daunys palaidotas Rumšiškių kapinėse, ant Kauno marių kranto.

Pirmieji V. Daunio eilėraščiai periodikoje pasirodė 1967 m., kai jam tebuvo devyneri. 1983 m. žurnale „Nemunas“ pasirodė V. Daunio eilėraščių ciklas „Metų laikai“, vėliau tapęs pagrindu jo to paties pavadinimo pirmajai poezijos knygai.

1985-1989 metais Vaidotas parengė ir redagavo almanachą „Veidai“, kurio pasirodė penkios knygos. Jame jis siekė suvienyti pradedančiuosius poetus, prozininkus, kritikus, muzikus, filosofus.
Nuo 1985 m. V. Daunys kurį laiką vadovavo ir Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai.

1987 m. V. Dauniui buvo pasiūlyta redaguoti moksleiviams skirtą žurnalą „Žvaigždutė“, o nuo 1988 metų rudens jam pavyko įkurti meno kultūros žurnalą „Krantai”. „Krantai“ – žurnalas, sujungęs įvairius menus, kultūrą tapo ryškiu atgimstančios lietuvių kultūros reiškiniu.

Be „Metų laikų“, V. Daunys išleido ir savo esė knygą „Vilnius. Vardas ir žodis“ (1993). Joje Vytauto Balčyčio nuotraukas lydi Vaidoto poetiniai tekstai. Juose persipina estetinės, filosofinės ir teologinės autoriaus nuostatos. Nuo 1992-ųjų iki pat žūties V. Daunys dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio laidose publikavo savo esė.